Ūkio valdymo istoriniai bruožai
Ilgametės carinės Rusijos priespaudos ir Pirmojo pasaulinio karo sunkumų iškamuotai Lietuvai, 1918 m. vasario 16 d.atgavus valstybingumą, savarankiškai tvarkyti ūkį teko pradėti itin sunkiomis sąlygomis: pramonė, energetika, prekyba, kaip ir kitos ūkio sritys, buvo atsilikusios, valstybė neturėjo savo valdymo struktūrų, tam parengtų kadrų.
Nepriklausomos Lietuvos valstybės valdymo sritims tvarkyti buvo steigiamos ministerijos. Vienu ar kitu pavadinimu sukurtose ministerijose atsispindėjo pramonės, prekybos sričių valdymas. Esant sudėtingoms sąlygoms, ministrai dažnai keitėsi, kartais išdirbę vos kelis mėnesius.
Dabartinei Ekonomikos ir inovacijų ministerijai priskirtas sritis pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais tvarkė šie ministrai:
- Finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas (1918-11-11 – 1918-12-26)
- Prekybos ir pramonės ministras Jonas Šimkus (1918-12-26 – 1919-03-12 ir 1919-04-12 – 1919-10-07);
- Finansų, prekybos ir pramonės ministrai: Ernestas Galvanauskas (1919-10-07 – 1922-02-02), Jonas Dobkevičius (1922-02-02 – 1922-08-21), Vytautas Petrulis (1922-08-21 – 1923-06-29).
Nuo 1923 m. vidurio pramonės, prekybos sritys atskirai neišskiriamos, jos buvo perduotos Finansų ministerijai, kurioje vėliau buvo organizuotas atskiras Pramonės departamentas.
Trūkstant lėšų investicijoms, pramonėje, prekyboje įsigalėjo užsienio kapitalas, monopolizuodamas atskiras sritis. Greta to ekonomikoje žymią vietą užėmė valstybės palaikomas kooperatinis sektorius (Pieno centras, Lietūkis, AB "Maistas", "Lietuvos cukrus" ir kt.).
Visi pramonės ūkiniai vienetai buvo įsijungę į Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmus, kurie kaupė įmonių nuosavybės ir kt. verslo santykiams reikalingas žinias, kartu teikė Vyriausybei pasiūlymus prekybos, pramonės, amatų plėtojimo ir jų valstybinio reguliavimo klausimais.
Per du su trupučiu Nepriklausomybės dešimtmečius buvo sukurti tvirti pamatai tolesnei sparčiai Respublikos raidai: sukurta ūkio struktūra, visų pirma besiremianti vietiniais žaliavų ir medžiagų ištekliais, susiformavo vidaus rinka, valstybės valdymo aparatas funkcionavo pagal Vakarų Europos valstybių modelį. Tačiau po suokalbio su fašistine Vokietija 1940 m. birželio 15 d. Tarybų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą ir ištisiems dešimtmečiams palaidojo Nepriklausomos Lietuvos plėtrą.
Inkorporavus Lietuvą į Tarybų Sąjungos sudėtį, per trumpą laikotarpį buvo nacionalizuota pramonė, prekyba, amatai, o nacionalizuotos įmonės buvo jungiamos į trestus. Atskiroms ūkio sritims valdyti buvo steigiamos Pramonės, Prekybos ministerijos. Tačiau greitai jų vietoje atsirado Vietinės pramonės liaudies komisariatas ir Prekybos komisariatas.
Pokario metais Lietuvos ūkyje įvesta Tarybų Sąjungoje taikoma ūkio valdymo sistema, kurioje buvo daromi nereikšmingi pakeitimai, jiems suteikiant "reformų" pavadinimą.
Iki Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo apibendrinančiu ūkio valdymo organu buvo Lietuvos TSR valstybinis plano komitetas, o atskiroms ūkio sritims vadovavo specializuoti sąjunginio-respublikinio pavaldumo komitetai ir ministerijos. Paskelbus Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimu šie komitetai ir ministerijos perėjo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai.
Formuojant pirmąją atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybę, atsisakyta komitetų ir ūkiui vadovauti buvo įsteigtos 5 ministerijos: Ekonomikos, Energetikos, Materialinių išteklių, Pramonės, Prekybos. Pirmosios dvi - Ekonomikos ir Energetikos - ministerijos be žymesnių reorganizacijų išliko iki Ūkio ministerijos (dabar Ekonomikos ir inovacijų ministerija) įsteigimo.
1991 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba panaikino Pramonės ministeriją, nustatydama, kad pramonės įmonių steigėjos funkcijas vykdo Ekonomikos ministerija, o jų materialinio ir kito aprūpinimo funkcijas - Materialinių išteklių ministerija.
1991 m. spalio 3 d. įstatymu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba panaikino Prekybos ministeriją, įsteigdama Prekybos ir materialinių išteklių ministeriją.
1992 m. spalio 30 d. įstatymu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pertvarkė Prekybos ir materialinių išteklių ministeriją į Lietuvos Respublikos pramonės ir prekybos ministeriją, ji po to išliko nepakitusi iki Ūkio ministerijos (dabar Ekonomikos ir inovacijų ministerija) įkūrimo.
Lietuvos Respublikos Seimas 1996 m. gruodžio 16 d. įstatymu (Nr.VIII-36) panaikino Ekonomikos, Energetikos, Pramonės ir prekybos ministerijas ir įsteigė Ūkio ministeriją (dabar Ekonomikos ir inovacijų ministerija), kuri, imdamasi naujų funkcijų, 1996 m. gruodžio 19 d. pradėjo darbą.
2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerija pervadinta į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją.
